Pamiršta litvakų istorija. Literatūrologė Irena Veisaitė

„Senatvė - tai paskutinis gyvenimo etapas, kai jau tikrai žinai, kad neturi didelių perspektyvų, kai žinai, kad ateina pabaiga, bet ir tada reikia išmokti gyventi, nepasiduoti ir iki paskutiniųjų daryti tai, ką dar gali. Kas būtų naudinga“, - sako literatūrologė, teatrologė, ilgametė Atviros Lietuvos fondo pirmininkė Irena Veisaitė, apmąstydama savo ilgo gyvenimo tėkmę, pilną karų ir okupacijų pervartų, kraštutinių patirčių nuo žmogaus žiaurumo iki kilnumo. Pilną ir stebuklų.
„Turėjau visokių idėjų, dėl kurių norėjau gyventi, daug ką paliudyti, - kalba I. Veisaitė. - Ir dabar dar stengiuosi tai daryti. Myliu mūsų jaunimą, susitinku su jaunais žmonėmis, mes pasikalbame, ir aš juos labai gerai suprantu. Mano buvęs studentas Vytautas Toleikis kasmet ateina pas mane su savo vadinamaisiais „vaikščiotojais“. Ir sėdi čia pas mane pilnas kambarys žmonių... Įdomu su jais pabūti, pašnekėti. Man apskritai įdomu, kas vyksta, kur mes einame, kaip keičiasi skoniai - esu labai smalsi.“
Paprašėme profesorę prisiminti ryškiausiai jai iš atminties iškylančius gyvenimo įvykius, keliantis iš vieno dešimtmečio į kitą, nuo tarpukario, sovietų ir nacių okupacijų iki šių dienų. I. Veisaitė prisipažįsta visada besistengianti nemeluoti, atvirai pasisakanti net opiais klausimais. Taip pat, anot jos, apie kiekvieną epochą reikia kalbėti išeinant iš jos vertybių skalės, o ne su žinojimu, koks buvo būdingas tam laikui.
Kūrybinė komanda: Kostas Kajėnas, Gediminas Šulcas, Vytautas Kirlys, Jurgita Jačėnaitė.
Daugiau: www.bernardina....

[@daivagylling]

Labai sviesus zmogus.