Kun. Evaldas Darulis OFM - apie šv. Pranciškaus aktualumą ir Mažesniųjų brolių ordino populiarumą

Spalio 4 d. švenčiame šv. Pranciškaus Asyžiečio (1224-2024) 800 metų gimimo Dangui jubiliejų. Gimimo, ne mirties, nes pati mirtis numirė šventajame, kuris savo gyvenimu paliudijo esantis „alter Christus“ - kitas Kristus.
Pats šv. Pranciškus mirtį pavadino seserimi, giedodamas „Saulės giesmę“: „Būk pagarbintas, mano Viešpatie, per mūsų sesę kūniškąją mirtį“, nes jis matė esantį Kūrėją, kuriame visa yra gyva amžinai.
Žodžiais „alter Christus“ nusakomas kunigystės išpildymo būdas - kunigas, teikdamas sakramentus, neveikia pats kaip asmuo, bet per jo asmenį veikia Kristus. Kunigas visiškai atiduoda save, kad per jį veiktų Šventoji Dvasia. Šv. Pranciškus Asyžietis iš nusižeminimo susilaikė nuo Kunigystės sakramento priėmimo, liko diakonu, bet visą save - kūnu ir siela - atidavė Kristui.
Šia proga žurnalistas Vytautas Markevičius kalbasi su Mažesniųjų brolių ordino pranciškonų vyresniuoju, Lietuvos šv. Kazimiero provincijos ministru kunigu Evaldu Daruliu.
Pranciškonai Lietuvoje turi ilgą, sudėtingą ir itin ryškią istoriją. Jeigu šiandien pažvelgtume iš paukščio skrydžio, kokį vaidmenį pranciškonai atliko ir dabar atlieka Lietuvos gyvenime?
„Broliai misionieriai į Lietuvą atvyko dar Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės laikotarpiu. Dirbdami kanceliarijoje, taip pat įvairiuose miesteliuose skleidė Romos Katalikų Bažnyčios tikėjimą. Tas mūsų vaidmuo labai įvairus. Priklauso, aišku, ir nuo to, kur gyvename. Jeigu žvelgtume į šiandieną, sąsajos būtų tokios: šventasis Pranciškus norėjo, kad broliai tiesiog gyventų kartu, liudytų Evangeliją visų pirma savo gyvenimu, o po to žodžiais ir darbais. Tai vienas iš pagrindinių dalykų. Bet kažkokių išskirtinių bruožų tikrai nėra“, - sako kun. E. Darulis OFM.
Kalbėdamas apie pranciškonų Lietuvoje aktyvumą ir ryškumą, brolis Evaldas tvirtina, kad tai labai priklauso nuo kartu esančių žmonių. „Aišku, mūsų aktyvumą ir veiklą yra lengviau pamatyti, nes esame grupė žmonių. Brolija, bendruomenė - mes vieni kitus papildome. Jeigu vieną dieną vienas labiau pavargęs ir ne toks aktyvus, tai kiti broliai jam yra kaip atsvara“, - aiškina jis.
O kuo būtų galima paaiškinti tikinčiųjų trauką prie pranciškonų? „Nemanau, kad esame kuo nors išskirtiniai, ypatingi ar ypatingai veikiantys, jeigu lygintume save su kitomis bažnyčiomis ar kitais vienuolynais, - kalba kun. E. Darulis OFM. - Aplinkoje, kurioje gyveni, bendruomenė tau suteikia galimybę pačiam kažką nuveikti. Vilniuje ar kituose miestuose kiekvienas kunigas, kiekviena vienuolija turi savo bendruomenę, turi ateinančių į ją žmonių, ir jeigu vyksta kažkokia veikla, vis tiek bus žmonių, kuriems ji patiks.
Taip, tų veiklų yra daug. Bet didžiąją dalį jų atlieka ne vien tik broliai, bet ir žmonės, esantys šalia mūsų. Tas komandinis darbas ir sukuria matomumą. Paprastai mūsų bažnyčios būna gana pilnos, ypač sekmadieniais. Ir tikrai labai džiugu, kad ateina tiek daug žmonių. Duok Dieve, kad ir toliau taip būtų, nes šalia viso to, ką mes sakome, dar yra ir Dievo antgamtinė malonė.“
Daugiau: www.bernardina....