Pokalbis su vysk. Arūnu Poniškaičiu ir etnologe Gražina Kadžyte apie šv. Onos gerbimą ir atlaidus

Bėgant laikui, keitėsi santvarkos ir žmonių gyvenimas, tačiau tradiciniai Šv. Onos atlaidai išliko, atlaikę karus, sovietinį persekiojimą ir plintančias naujas madas. Pasikeitė tik jų šventimas. Seniau svarbiausias žmonių tikslas buvo pasimelsti ir gauti atlaidus, o tik paskui pasimatyti su giminėmis bei pažįstamais.
Apie šių atlaidų kilmę, prasmę, populiarumą mintimis dalijasi Vilniaus arkivyskupijos vyskupas augziliaras Arūnas Poniškaitis ir etnologė Gražina Kadžytė. Juos kalbina žurnalistas Vytautas Markevičius.
Kokias istorines ir dvasines gelmes siekia šventosios Onos garbinimas ir jos vardo atlaidai? „Pirmiausia, be abejo, siekia patį asmenį, pačią šventąją Oną, nuo kurios prasideda visa ši istorija. Jeigu dar giliau žvelgtume, tai, be abejo, siekia patį Dievą, iš kurio yra kiekvieno šventumas, kiekvieno pašaukimas į gyvenimą. Mes visi iš Dievo rankų tam tikra prasme esame atėję ir pas Dievą keliaujame. Tai čia tokia bendrąja prasme.
Be abejo, su šventąja Ona susijusi visa ši šventė. O šventoji Ona, kaip Bažnyčios tradicija mums pasakoja, yra Švenčiausiosios Mergelės Marijos, Dievo Gimdytojos, motina, ir ji liepos 26-ąją minima kartu su savo sutuoktiniu šventuoju Joakimu. Čia vėlgi tam tikra ilgesnė istorija.
Pamaldumas šventajai Onai labiau paplito, o šventasis Joakimas buvo minimas atskirai, kitą dieną. Tačiau jau kurį laiką po paskutinės liturginės reformos abu šie sutuoktiniai, šventieji Marijos tėvai, minimi tą pačią dieną, tai viena šventė, kaip iš tikrųjų dera ir gražu. Tai juos minime liepos 26-ąją“, - pasakoja Vilniaus arkivyskupijos vyskupas augziliaras A. Poniškaitis.
Savo įžvalgomis apie šventosios Onos garbinimą, jos vardo atlaidus dalijasi ir etnologė G. Kadžytė. „Šventoji Ona, minima liepos pabaigoje, daugeliui tiesiog susisieja su vasara, ir kaip mes, lietuviai, mėgstame sakyti - tai vasara pas močiutę kaime.
Žinome, kad Lietuvoje Onos vardas visą laiką labai populiarus, vasarinis. Turime ir labai garbaus amžiaus Onų, turime ir jaunesnių - šis vardas eina iš kartos į kartą. Todėl pagrindinėje hierarchinėje struktūroje yra šventoji Ona, ir yra paprastoji mūsų Ona - močiutė, šeimininkė. Močiutė visada yra visų šeimos moterų galva, vyriausioji patarėja, užtarėja. Taip pat močiutė yra ta, kuri pasirūpina, kad ant stalo būtų ir duonos, ir pieno, ir visokių kitokių gėrybių.
Ką sako mūsų patarlės? Kad šventa Ona - duonos ponia, šventa Ona - gera žmona, šventa Ona - gera mama. Kai kuriose tarmėse sakoma, kad Ona ateina ir su duona, ir su pienu, ir su medum, ir su uoga, ir su visomis kitomis gėrybėmis. Tai šitai apie Oną kalbant yra svarbiausia“, - teigia G. Kadžytė.
Daugiau: www.bernardina....