Meno ir mokslo trienalės UFNA satelitinė paroda „Under the Surface / Po paviršiumi“

Baltijos jūros užterštumo problemos skaudžiai aktualios Lietuvos bei aplinkinių valstybių gyventojams, politinių sprendimų priėmėjams, Baltijos ir Šiaurės šalių mokslininkams ir menininkams. Todėl šiais metais prie trienalės prisijungė LDS galerija „Arka“, kartu su partneriais - Estijos tapytojų sąjunga bei Helsinkio dailininkų asociacija - vykdomu tarptautiniu FINBALT projektu, kuriuo apmąstomas teritoriniu pobūdžiu šalis jungiantis jūrinis, gamtinis, socialinis bei politinis kraštovaizdis.
Paroda galerijoje „Arka“ skirta rūšis telkiančio, ekologinius iššūkius patiriančio ir gyvybę generuojančio gamtinio paviršiaus aktualizavimui. Ekspozicija kalba apie (ne)matomus ryšius, aplinkas, kurios ne tik mus supa, bet ir yra atsakingos už įvairių rūšių bendrabūvį. Gamta čia permąstoma ne tik kaip terpė ar buveinė, bet ir kaip tam tikra greta jos gyvenančių žmonių atminties ir patirčių saugotoja, teritorija, kuri po savo tykiu paviršiumi generuoja daugybę skirtingų vyksmų ir pokyčių, neišvengiamai darančių įtaką ekosistemai ir mūsų visų ateičiai. Paroda „Under the Surface“ pristato gausų erdvėvaizdžių rinkinį, reflektuojantį po įvairiais fiziniais, semantiniais ir virtualiais paviršiais būdraujančius peizažus.
Parodą „Under the Surface / Po paviršiumi“ kuruoja Evelina Januškaitė, Satu Kalliokuusi, Eeva Muona, Tiiu Rebane, Eija Saarivirta. Joje pristatomas 21-as menininkas iš Lietuvos, Estijos ir Suomijos, pasitelkiantis įvairias meno rūšis: tapybą, fotografiją, videomeną, instaliaciją, performansą, grafiką, keramiką.
​Estijos menininkų kolekcija atspindi sovietmečiu sustiprėjusią aplinkosauginę sąmonę, kai ekologinė apsauga tapo nacionalinio identiteto ir asmeninės autonomijos pagrindu. Estų kolekcijoje tyrinėjama ekosemiotika ir ekokritika, nagrinėjama, kaip šios idėjos reiškiasi šiuolaikiniame mene ir kaip dabartis persipina su giliai įsišaknijusiu transcendentiniu ryšiu su gamta.
​Suomių menininkai parodoje pristato kūrinius, inspiruotus neužčiuopiamų gamtos elementų - šviesos, krintančio vandens, vėjo, bangų, krioklio ošimo. Ekspozicija kalba apie aplinkos percepciją per jutimus, apmąsto metų laikų kismą ir gyvybės trapumą, aktualizuoja vandenynų augmenijos svarbą, semantiškai fiksuoja gylius ir seklumas, išryškindami apsemtų teritorijų apleistumą ar į kelionines brošiūras tarsi sutalpindami sudužusių atostogų apatiją.
Lietuvių autorių ekspozicijoje akcentuojamas ekologinis ir simpoetinis takumas, procesualumas, gamtinės transformacijos, vanduo pabrėžiamas kaip judėjimas, nuolatinė kaita, lemianti ne tik gyvybės radimąsi, bet ir jos nyksmą. Atspindintis vandens paviršius pozicionuojamas kaip troškulio pavidalas, nusausinami vandens plotai - kaip rūšių entropijos ženklas, o naftos terminalo teritorija interpretuojama kaip kardiografinė linija. Parodoje pristatomas ir fiktyviai kartografuojamo vandenynų dugno atlasas, skaitmenizacijos kontekste tarsi patenkinantis žmogaus žingeidumą, ir popieriaus paviršiuose fiksuojamas vandens efemeriškumas, ir eilėmis įkraunama makabriškos apokalipsės nuojauta.