Dauguma žmonių, žinančių Biblijos pasakojimą, prisimena, kad visos tragiškos problemos prasideda nuo lemtingos Adomo ir Ievos bei gyvatės istorijos Edeno sode. Tačiau jei norime tinkamai suprasti visą biblinį nuodėmės ir mirties vaizdinį, turime apsvarstyti visą eilę maišto pasakojimų, pateiktų Pradžios knygos 1-11 skyriuose, t. y. pirmajame iš pagrindinių biblinio pasakojimo vyksmų. Čia pateikiamas jungtinis žmogiškasis ir dvasinis maištas, vykstantis trimis etapais, o kiekvienas pasakojimas sustiprina ankstesnio epizodo nuopuolį. Žmonės ir gyvatė iš Pradžios knygos 3 skyriaus turi savo atitikmenis: Kainą ir Lamechą (Pradžios 4) ir maištaujančias dvasines būtybes - Dievo sūnus (Pradžios 6). Čia randame pirmąjį žmonių miestą, persmelktą smurto ir seksualinės prievartos, pagimdantį smurtingus karžygius karalius, kurie yra iš dalies žmonės, iš dalies dvasinės būtybės. Šie maištininkai tęsia savo gyvavimą mutantiniame nefilimų ir jų palikuonių - „refaimų”, - mirusių karių dvasių, terorizuojančių gyvuosius, pavelde. Šie maištai, minimi Pradžios 3-6 skyriuose, vėliau suintensyvėja pasakojime apie Babiloną, kur žmonės, siekdami galutinės valdžios, išaukština savo miestą iki dieviškosios karalystės, bet Dievas juos išsklaido. Kai Mozė vėliau apmąsto šį pasakojimą Pakartoto Įstatymo 4 ir 32 skyriuose, sužinome, kad Babilonas buvo statomas ne tik žmonių iniciatyva, bet turėjo sąsajų ir su dvasiniu Dievo sūnų maištu. Šios trys maišto bangos mums suteikia tris dvasinio blogio kategorijas, kurios tiksliai atitinka Naujojo Testamento siužetą: 1) pagrindinis maištininkas, kuris vadinamas įvairiais vardais: „šėtonu” (priešininkas (Morkaus 1, 13)) arba „velniu” (šmeižikas, piktasis, šio pasaulio valdovas); 2) maištaujantys Dievo sūnūs, kuriuos Jėzus ir apaštalai vadina „kunigaikštystėmis ir valdžiomis” (žr. Luko 22, 53; Efeziečiams 3, 10 ir 6, 12); 3) piktosios dvasios, terorizuojančios žmones, gaivinančios jų ydas ir besinaudojančios jų mirtingu silpnumu (Morkaus 1, 23-27; 5, 1-13). Su šių trijų tipų dvasiniais maištininkais Evangelijos pasakojimuose susiduria Jėzus ir juos nugali Jo mirtis bei prisikėlimas (Jono 12, 31-32; Efeziečiams 1, 20-21). Ir nors šios būtybės vis dar turi valdžią tiek atskiriems žmonėms, tiek visuomenėms, pavergtoms jų melo ir socialinių išnaudojimo sistemų (1 Petro 5, 8; Apreiškimo 12, 9), Jėzus vykdo išlaisvinimo iš jų įtakos misiją (Rom 8, 38-39; 1 Pt 3, 15-20). Taigi visas biblinis pasakojimas pateikia ryškų ir niuansuotą dvasinio blogio vaizdinį. Jis kviečia mus suvokti, kad visi dalyvaujame kosminio naikinimo sistemose ir kad vienintelė mūsų viltis yra Jėzaus, atvėrusio kelią į išlaisvintą kūriniją, gyvenimas, mirtis ir prisikėlimas. Šį vaizdo įrašą sukūrė BibleProject. Į lietuvių kalbą BibleProject įrašai verčiami ir Lietuvai pritaikomi bendradarbiaujant su Apologetika.lt Jei norite prisidėti prie BibleProject įrašų lietuvinimo, tai galite padaryti paspaudę ant šios nuorodos: apologetika.lt/bibleproject/
Dauguma žmonių, žinančių Biblijos pasakojimą, prisimena, kad visos tragiškos problemos prasideda nuo lemtingos Adomo ir Ievos bei gyvatės istorijos Edeno sode. Tačiau jei norime tinkamai suprasti visą biblinį nuodėmės ir mirties vaizdinį, turime apsvarstyti visą eilę maišto pasakojimų, pateiktų Pradžios knygos 1-11 skyriuose, t. y. pirmajame iš pagrindinių biblinio pasakojimo vyksmų.
Čia pateikiamas jungtinis žmogiškasis ir dvasinis maištas, vykstantis trimis etapais, o kiekvienas pasakojimas sustiprina ankstesnio epizodo nuopuolį. Žmonės ir gyvatė iš Pradžios knygos 3 skyriaus turi savo atitikmenis: Kainą ir Lamechą (Pradžios 4) ir maištaujančias dvasines būtybes - Dievo sūnus (Pradžios 6). Čia randame pirmąjį žmonių miestą, persmelktą smurto ir seksualinės prievartos, pagimdantį smurtingus karžygius karalius, kurie yra iš dalies žmonės, iš dalies dvasinės būtybės. Šie maištininkai tęsia savo gyvavimą mutantiniame nefilimų ir jų palikuonių - „refaimų”, - mirusių karių dvasių, terorizuojančių gyvuosius, pavelde. Šie maištai, minimi Pradžios 3-6 skyriuose, vėliau suintensyvėja pasakojime apie Babiloną, kur žmonės, siekdami galutinės valdžios, išaukština savo miestą iki dieviškosios karalystės, bet Dievas juos išsklaido. Kai Mozė vėliau apmąsto šį pasakojimą Pakartoto Įstatymo 4 ir 32 skyriuose, sužinome, kad Babilonas buvo statomas ne tik žmonių iniciatyva, bet turėjo sąsajų ir su dvasiniu Dievo sūnų maištu.
Šios trys maišto bangos mums suteikia tris dvasinio blogio kategorijas, kurios tiksliai atitinka Naujojo Testamento siužetą: 1) pagrindinis maištininkas, kuris vadinamas įvairiais vardais: „šėtonu” (priešininkas (Morkaus 1, 13)) arba „velniu” (šmeižikas, piktasis, šio pasaulio valdovas); 2) maištaujantys Dievo sūnūs, kuriuos Jėzus ir apaštalai vadina „kunigaikštystėmis ir valdžiomis” (žr. Luko 22, 53; Efeziečiams 3, 10 ir 6, 12); 3) piktosios dvasios, terorizuojančios žmones, gaivinančios jų ydas ir besinaudojančios jų mirtingu silpnumu (Morkaus 1, 23-27; 5, 1-13).
Su šių trijų tipų dvasiniais maištininkais Evangelijos pasakojimuose susiduria Jėzus ir juos nugali Jo mirtis bei prisikėlimas (Jono 12, 31-32; Efeziečiams 1, 20-21). Ir nors šios būtybės vis dar turi valdžią tiek atskiriems žmonėms, tiek visuomenėms, pavergtoms jų melo ir socialinių išnaudojimo sistemų (1 Petro 5, 8; Apreiškimo 12, 9), Jėzus vykdo išlaisvinimo iš jų įtakos misiją (Rom 8, 38-39; 1 Pt 3, 15-20).
Taigi visas biblinis pasakojimas pateikia ryškų ir niuansuotą dvasinio blogio vaizdinį. Jis kviečia mus suvokti, kad visi dalyvaujame kosminio naikinimo sistemose ir kad vienintelė mūsų viltis yra Jėzaus, atvėrusio kelią į išlaisvintą kūriniją, gyvenimas, mirtis ir prisikėlimas.
Šį vaizdo įrašą sukūrė BibleProject. Į lietuvių kalbą BibleProject įrašai verčiami ir Lietuvai pritaikomi bendradarbiaujant su Apologetika.lt Jei norite prisidėti prie BibleProject įrašų lietuvinimo, tai galite padaryti paspaudę ant šios nuorodos: apologetika.lt/bibleproject/