Відео

Labas as is viturėlio is obuoliuku grupes bet 2023 per ėjau I 1klase as mėta

Ty for it

Nuostabu! Ačiū, brangios sesutės! 🥰🥰💝💝🌺🌺🌺 Kas žodžių ir muzikos autorius?

as valgau sumustinius😀

❤

Ačiū labai padėjo pasikartoti ir atlikti apklausa mokykloje.😄

Puikus vaizdelis vaikučiams

Aldona Kandrosaite PASAKOS PADAVIMAI(Lietuvos kultūros fondas V.1992)-- VEZLYS-NASLAICIU GLOBEJAS-:Anapus Baltijos jūros,kalnuotoje dalyje,gyveno senas žvejys su su savo pačia.Ju trobelė stovėjo pačiame pamaryje.ant aukšto stataus kranto.Is kitos pusės namelis šliejosi į tamsią didele giria. Senelis uoloje iškaltais laiptais nusileido žemyn,kur suposi ant bangų medinis laivelis.Uzmetes tinklą,jis visą dieną žvejodavo.O senele rinkdavo girioje uogas,grybus irskyne riešutus. Karta ji viena vaikščiojo po kiemą,belaukdamas senelio.Zvalgesi į jūrą ir neiskentusi garsiai ištarė: -Jura,mano jūra...Žiūrint į tave,ak,kaip man liūdna vienai! Kad turėčiau bent vieną dukrele! Būtų tada su kuo pasikalbėti ir godas pagodoti. O vakare,jau prietemoje,kur buvęs,kur nebuvęs atsliauze vėžlys.Pakeles savo maža galva iš po šarvuotų pečių ir tarė senelei:-Tai tu saukei mane.Juros vandenyse,vandenio rūmuose yra daug pavogtų mažų mergyciu.Jos visos nori grįžti į žemę.As turiu rūmų raktą ir galiu tau visas atvežti. -O gerasis vėžly!-pradziugo senutė.-Atvezk man tik vieną mergyte. -Imk dvi,tris.Naslaiteles nenori --skirtis.Bet-- dabar tik vieną.Trobele maža,Gal vėliau,gal...Bet dabar tik vieną.Su seneliu turiu pasitarti. Dabar tik vieną... Vakare,vos spėjo senukai užmušti,girdi,kad miško pakraščiu,kur vingiavo siauras keliukas ,atbilda,atidunda vežimas akmeniniais ratais,žalvarinėmis ašimis,gintaro pakinktais,o gale sėdi maža,graži mergytė.Tuoj seneliai atidarė trobelės duris ir iškestom rankomis sutiko svečius.Mergytei paklojo minkšta pataleli,o vezliui nesykstedami prikrove riešutų,grybų ir uogų.Senelis padėjo dar rūkytų žuvų didelį krepšį.Vezlio vežimo net žalvarinės ašys linko.Laimingas vėžlys nudardejo atgal į jūros gilumą. Senelis su senele labai pamilo mergyte ir pavadino ją Dundute,Už tai,kad vėžlio karieta ,ją vežant labai garsiai dundeno. Dabar jau senojo žvejo trobelė buvo pilna juoko ir kalbu.Senelis nupyne raštuota nendrinė lovele,išmatavo medinį šaukštelį ir nulipdė iš molio puodelį ir dubenėlį.Senele pasiuvo jai drabužėlius ir minkštus kiškio kailinelius. Abu,kaip ismanydami,redė ir dabino savo dukrelę. O po kiek laiko,viena naktį girdi,vėl atvažiuoja,atidunda tas vėžlys, net giria dreba. -O ko jis vėl čia tas vezlys? Jo jis dar nori,-susirupino senelis. -Atveziau jums kita mergyte.Atidarykite duris,-prasosi vėžlys. -Tai kad jau turim viena.Trobele maža,nesutilpsim visi,-atsake senelis.-Duonos tada neužteks,-pritaria jam senele. -Dun-dun-dun!-beldziasi vėžlys ir vis praso atidaryt duris,sakydamas: -Tu sakei,kad priimsi gal vėliau,pasitarusi su seneliu...-Grizk,vėžly,iš kur atėjai ir nebūdink mūsų dukrytes-subare ji senelis ir tvirčiau užsklende durų velke. -Ar noriu pas jus pasilikti,prašė maža mergytė už durų,-Priimkit mane,priimkite pas sesute. -Turim tik viena lovelele,nebus kur tau miegoti,-atsake jai senelis. -Susiriesiu ant mažo suoliuko!-sako mergytė plonu balseliu. --Kad tik vienas puodelis,iš ko tu pieneli gersii?-paklause senele. O is savo rieskuciu.. .- Yra tik vienas dubenėlis,į ką tau košelės ikresiu?-vel klausia senele. -O į delniuka..-Turim tik vieną šaukštelį,o kaip tu košele valgysi? - Su pirsciuku pasikabinsiu..-nenusileidzia mažylė. -Ne,-pagaliau supyko senelis,-Tai sako ir aiskina,o tu vis savo ir --savo.As-- žinau,kaip savo namuose turiu šeimininkauti.Vezly,važiuok sau į jura.Duru neatidarysiu... -Ko gero tu ir mus iš namų išvaryti!-piktai užtiko --senele.Ir-- puolusi prie lovytes,ėmė žadinti dukrele:-Dundute!Dundute!Mes tik tave myli irdaugiau vaikų mums nereikia.Mes norim tau kraiteli didesnį sukrauti. -Man nereikia kraitelio! Mano kraitelis jūros dugne,-isbudinta pašoko iš patalo --Dundute.Ir-- kad pradės verkti,kai vezlys atsitraukė nuo durų.-As noriu sesutės,aš noriu sesutės... Pakilo audra.Suluzo karietos žalvarinės ašys ir nusmuko ratai.Prie trobelės durų liko tik krūva akmenų.Ryta senelis bandė juos nurodė to,bet su kartingu vėžliu neverta galinetis.Ka darysi,tegu tie akmenys sau guli kur gulėje. Bet po savaitės ar dviejų,vel tas pats.Vezlys iš naujo prie durų baladoja ir siūlo atvežta mergyte.Senele bandė išsipirkti riešutais ir grybais , tačiau niekas negalėjo.Vezlys,ši karta pasitraukdamas,sukėlė audrą.Prie trobelės vėl liko akmenų krūva. Daug kartų vėžlys vėl buvo atvažiavęs.Bet jam durų niekas neatidare. Už tai supykęs,užvertė jis akmenimis trobele iki stogo.Kad galėtų išeiti,senelis iškirto duris kitoje trobelės pusėje. O Dundute augo ir grazejo.Kalbos apie jos grožį plačiai pasklido.Atsirado keli drąsus jaunuoliai,kurie norėjo ją --pamatyti.Bet-- jei kuris plaukdavo jūra,to laivą nubloksdavo audra ant uolų.O jeigu kas bandė keliauti per girią,paklysdavo klampiuose raistuose.Vienintelis kelias miško pakraštyje buvo užtvertas akmenu krūvomis.Kas tik mėgindavo tuos pylimus perlipti,tą riedantys akmenys nustumdavo į jūrą.Gaila seneliams buvo visų tų jaunų žmonių,bet labiausiai gaila buvo vienturtes dukrelės.Argi tokia jauna ir graži mergaitė ilgai galės isbūti viena uždaryta mažoje trobelėje.Juk iš ilgesio susirgs,o gal ir dar liūdnai pasibaigs...Daug svarstė,daug galvoje,nuėjo seneliai pas miške gyvenacia burtininke,gerąją patarėja.Ir klausia,ką daryti? Burtininke ilgai sklaide knygas,skaitė, akis ismeigusi,ilgai žiūrėjo į jūros vandenis ir pagaliau istare:-Jura labai gili,-neperbrisit,miškas platus-nepersoksit,tėra vienintelė išeitis.Reikia nuteisti visi akmenys nuo trobelės į kelią,kuriuo galėtų ateiti laimė.O tą galit padaryti tik jūs,kartu su Dundute.- Bet argi mergaitės švelnios rankos akmenis kilnoti?-issigando senelis žvejys. -Ka čia kalbėt.Neipratusi prie darbo mūsų dukrytė tokios akmenų sunkenybes nepakėlė.Nepakelsiu ne aš!-susuko senele.. Bet meile viską pakelia.Nera tokios sunkenybes,kurios ji nepakeltu.Jai nereikia nei puodelio,neisaukstelio,nei loveles.Ji gali pieneli gerti iš puodelio-is reskuciu,miegoti susirietusi ant suolelio,be lovelės,o košele kabinti pirstuku...Tai viskas ką galėjau pasakyti,-Istare burtininke,tą geroji patarėja. Grįžęs namo žvejys su savo pačią rado Dundute verkiancia.Ji visą dieną rinko akmenis.Jos plonos pirstinytes suplūdo,o rankos buvo kruvinos.Astrus akmenys sudraskė lengvus,kailio batelius ir sužeidė jos baltąsias kojelės.Per visą dieną ji nuriedėjo tik tiek akmenų,kiek baisusis vėžlys jų užvertė naktį kitoje namo pusėje.Ir taip dundeno akmenys ir šią ir kitą dieną.O tą trečią naktį Dundute paklausė:-Kodel aš neturiu sesutės?Man taip liūdna čia vienai,-ir ji pravirko.Lygiai taip graudžiai,kaip tada,kai vezlys atveždavo jiems kita mergaite,o seneliai neatidarydavo durų. Tai tą trečią naktį ir senelis ir senelė jau užmigo.Tik kai aušra pradėjo raudonuoti toli už jūros pakraščio,senele pakilo lovoje ir tarė:-As jau žinau,kad meilė gali susirietusi ant mažo suoliuko miegoti,ji gali ir pirmumą iš rieskuciu gerti ir kosytę iš delniuko valgyti, pirsciuku pasikabinti.Jau žinau,kad mūsų trobelėje meilė gali gyventi.Ir dar vietos liks.Kelkis,seneli,eime prie jūros.-Ir aš apie tai galvoju.Eime prie jūros,-ir išėjo ranka rankom susikabinę kartu. -Vezly,vėžly!Atvežti mums dar dvi mergytes,Dundutei sesutes.Musu trobelė jau didelė,didelė.-Tai jeigu jūsų trobelė tokia didelė,didele,tai trys tilps,-isgirdo balsa.-Jos trys Našlaitėles,negaliu išskirti...-Musu trobelė jau tokia didele,kad tilptų ne tik trys,bet keturios.Pridek dar ir ketvirtą,jei toks geras esi,-Istare senelis.-Jau mudu žinome,kad meilei vietos daug nereik!-isiterpe senele,-Ji ir susirietusi ant suolelio gali miegoti ir kosyte iš delniuko pirštukų pasikabinti.Atvezk tada ne tris,o keturias...-Jei jus jau tokie,tai tą ketvirtą,kurią jums atvesiu,bus našlaičių kraitine gintaro skrynia,pilna aukso ir perlų,mano jūroje surinktų... Su šiais žodžiais trenkė žaibas,nurisdamas i jūra visus akmenis. nuo trobelės. Saulei leidžiantis jūroje,sudundeno Akmeniai vežimo ratai.Baisusis vėžlys iššoko iš vežimo,tempdamas ant nugaros didele gintarine skrynia.Paskui ji į trobelė įbėgo trys mažos mergaitės.

Aldona KANDROSKAITE PASAKOS PADAVIMAI-Aukštaitijos(Lietuvos kultūros fondasV.1992) RAIBOS VISTYTES VAISES-:Nusipirko senele daina VISTYTES.Panese namo ir paleido kieme.Istrukusi iš krepšio Raiboji VISTYTE nusipurte ,sugloste plunksnas ir uzkudakino:-Ka-ka-ka aš matau? Ko-ko-ko jūs nežiūrint į mane? Senele atnešė grūdų pabere ant tako ir ėmė šaukti:Ko-ko-ko jūs nežiūrint į mane?Ji turėjo kuodą ir gražias punksnas. Senele atnešė grūdų,pabere ant tako ir ėmė šaukti:Tik-tik-tik,mano vištelės!Leskit grūdelius ir dėkite kiaušinius! Pirmoji priekio Raiboji vystytis.Ji tik pakapsejo ir tuoj procese.Vienoms daugiau teko,kitoms mažiau,bet vistytes nesiskundė.Surinko,eilėse visus likusius grudelius,atsigėrė balutėje vandens ir susirinko tartis,kaip geriau senelei patikti.-As kiaušinius desiu,-pasake viena VISTYTES,-O ką tu darai?-kreipesi ji į viešnia.Raiboji vistyte pagalando snapą ir pradėjo karkti: -Esu Raiba vistyte,rausva mano skiauteryte,smailas snapelis,lenkti aštrus nageliais!Kam man kiaušinius dėti?Kas tik išdrįs liesti,tam snapu capt,nagais trykšta!-Oi!Koks tu gali gas paukštis!Aš taip nedarysiu,-atsake rausvoji vistyte ir gurg-gurg nubėgo guzton perėti viščiukų.O Raiboji vistyte ištiesė kaklą ir dar garsiau karkia:,Esu Raiba vistyte, raudona mano skiauteryte,smailas kaulinis snapelis,lenkti aštrus nageliais!Verčiau smely gulesniu,atsigulus prieš saulyte sildysiuos! -Is kur tokia tavo mandrybe?-suklegejo ant siuklyno pilkosios vištelės. Raiboji vistyte išsimiegojo sauleje,issimaude smėlyje ir vėl karkia: -Esu Raiba vistyte,karpyta mano skiauteryte,smailas kaulinis snapelis,lenkti aštrus nageliais!Kam man kiaušinius dėti ir viščiukus perėti? Geriau balių kelsiu,svetelius vaisiniu! -Ko-ko-ko,ko daugiau reik!-uzsokes ant tvoros,užtiko gaidys. -Kat-kudakt! Kat-kudakt!-padejusi kiaušinį uzkudakavo balta vistyte. -Kat-kat-kat!-pradejo šaukti savo viščiukus rausvoji v perekslė. Išgirdusi triukšmą,pravėrė duris senele.Tuoj prie jos priejo Raiboji vistyte ir iš naujo uzkarke savo giesme: -Esu Raiba vistyte, karpyta mano skiauteryte,smailas kaulinis snapelis,lenkti aštrus nageliai!Kam man kiaušinius dėti ir viščiukus perėti?Noriu vaišes kelti ir su sveteliais šokti ! Senele klausėsi,klausėsi ir ,apsisukusi žiūri į kiemą iš tikrųjų sveteliai ivaziuoja.Greit ji nuvėrė Raibaja vistyte ir tare: -Eime,Raiboji,pasitikti svetelių.Tik pirma tavo plunksnas nupesiu ir karštam vandeny ismaudysiu. Nebėra ką daryti Raibajai vistytei.Ir taip karkia,ir taip kvaksi,nebegali iš senelės rankų ištrūkti.Oi,kaip ji gailėjo margų savo plunksneliu ir kaip bijojo lįsti i puoda.Bet jau neturėjo kuo išsipirkti.

ALDONA KUNDROSKAITE,, PASAKOS PADAVIMAI"(Lietuvos kultūros fondas.V.1992.tremtines-discidentes Vilniaus Ped Inst MA CentrBiblt-kos darbuotojos į 1959m raj. km. m-kla-stilizavo folklorą,išvežė kung.St.Yla,išleido vienuoles Putname-,,PASAKOS IR PADAVIMAI IS LIETUVOS )-:SKIEDRYTES RAUDA-Pykst-pokst!Dan,Dan,Dan...Taip poskejo ir trinksejo, kai dėdė trobą statė.Is po kirvio,kalto ir obliaus tisko ir krito skiedros.Didels ir mažos,storos ir plonos,ilgos ir trumpos.Jos kvepejo sula ir sakais.Ir buvo visos baltos ir gražios.Kai kurios buvo su žieve,bet tas nekenke jų gražumui.Ir reikia pasakyti,kad skiedros labiau patiko negu lentos vaikams.Kiek gražių ir įvairių raštų tarp jų rado!Kiek tolėliau,kurios tiko buriniams laiveliais statyti.O kitos ir valtims padaryti.Ilgasias skiedras jie plukdė upelyje kaip plaustus,darė suliniui renginius ir tiesė taką per kambarius.Su didžiule krūva kūreno krosnį ir kepė bulvės.O koks gražumas,buvo pažiūrėti,kaip jos staiga uzsiliepsnoja ir suziba,pavirsdamos baltais dūmais,iškilęs iš prie debesų...Trobos kampe liko nepastebėta tik maža skiedryte.Ji begulėdama susiriete velenelin.Po kiek laiko,pustelejus vėjui,išsirito į kiemą.Ir pasileido riedėti pavėjui.-Kokia aš nelaiminga! Niekas manęs nematė.Jau niekam aš nereikalinga...-Kas atsitiko,skiedryte?Ko graudžiai verki?-sulaike ją akmenėlis. -Kaip aš neverksiu,visas mano seseles troboje surinko.Jos visos graziai suliepsnojo,o kitos laiveliais išplaukė.Tik mane vieną paliko!-dar labiau ėmė jį raudoti.-Nenusimink!Jeigu paliko,vadinasi,svarbesniais dalykui tu paskirta,-pagloste ja akmenėlis. -Ar pasaleje suputi yra svarbiausias dalykas?-pakele asarotas akis skiedryte.Tai gal manai,kad ir aš be reikalo guliu?-istare akmenėlis.-Zinoma,kad taip!Jeigu būtum kam nors reikalingas,tai tave nusinešti,-atsake skiedryte ir nuriedėjo prie krūmo.-Kaip man liūdna,-Istare virpanciu balsu skiedryte.-Kas tave nuskriaudė,mažyte?-palinko prie jos žilvičio šakelė.-Esu visų užmiršta ir apleista,-atsake skiedryte.-Vienos mano seseles upėje maudosi ir pakrantėmis kratosi,o kitos suliepsnojo šios į saulę dūmų debesėliais nukeliavo.Tik mane vieną vaikai paspyre ir užmiršo.-Niekas nežino ateities ir kas bus.Bet tu liaukos suduoti!-susiubavo žilvičio šakelė.Ir uzniunia o skirstyti girios lopšine:,,Lietus tave praus,vėjas veidelį šlykštaus,saulė susidurs,žolė pataleli paklos.Tik neverk mažyte skiedros,neverk!"-Sneketi tu gražiai kokį,bet mano sielvarto nesupranti.Ir kaip liūdna,kada esi jau niekam nereikalingas,-pasakeskiedryte ir vėjui papūtus,nuriedėjo toliau.Uzkliuvo ji už sudziuvusio kelmo šaknies ir kukciodama užmigo.Bet greitai ją pabudimo žiogas.Strykt-pastrykt iššoko ant skiedrytes ir kad ims cirpint savo smuikelio stygas,dainele grodamas.-Tak,tak,tak-netrukus pasibeldė į skiedrytes šoną žalsvas gabaliukas,ir,kai niekas neatsiliepė,iropojo vidun į skiedrytes vidurį.-Kokia muzika...čia linksma.O kokia pastogę jauki!Baltos sienos apsaugos mane nuo vėjo,o lenktas stogas nuo lietaus.As čia gyvensiu.Geriau nerasiu,-pasake žalias gabaliukas ir atsigulė poilsio. O po kiek laiko vėl,,tik,tik,tik"pasibeldė atskubėjusi skruzdėlyne.Pasistiebusi žvilgtelėjo į vidų ir paklausė:-Ar yra čia kas gyvas?-Negi nematau,kad ant stogo žiogas smuikuoja?O viduje aš miegu!-ziovaudamas atsiliepė vabaliukas.-Tai rūšys tuščias!Ar negalėčiau aš ten žemėje įsirengti sau slėptuvę?-teiravosi atvykę.-As tai neprieštarauja,-nostelejo savo ilgais ūsais vabaliukas,-Ir zinau,kad už žemę nuomos tai mokėti nereikės.Vos tik skuzdelyte pradėjo kasti ir vilkti sapelius,rodos,nuo pačių debesų nukrito boružė.-Koks mielas ir dailus namelis!Ar galiu čia apsigyventi?-suglaude ji sparnelius.-Jei patinka,tai susirask tuščia kampą,-atsake jai skuzdelyte,kasdama sau urvelį po skiedrytes nameliu.Netrukus dusaudamas atsliauze moliuskas ir be jokio atsiklausimo prilipo prie skiedrytes šono.Kiek mandagesnis buvo atbeges mažas voriukai.Jis tuoj numezgė ant vieno skiedrytes galo nerodyti plona tikliuka ir padejo parašą:,,Uodams įeiti draudžiama!Ir pats,atmetęs kojas,atsistojo sargyboje. Daug vabalėlių norėjo įsikurti skiedrytes namelyje,bet jau nebuvo vietos.Tik tie pirmieji atskubėję džiaugėsi.Kaip gerai jiems bus čia gyventi!Skiedrytes jau tvirtai atsirėmė į kelmą,nutarusi nejudėti ir čia pasilikti.O suskaičiavus visus savo namelio gyventojus nusišypsojo ir jau laiminga nubraukė paskutinė ašara-dziaugsmo ašara.

👌

Labai gražu

Ačiū🥰

Ačiū😀

Ačiū

Mes turime sitą knyga ji labai įdomi😀

Aš je klauseu prieš miegą.

Turiu tokią knygą

Dekui

ne gali BUT !!!!!!!!!

🥰🥰🥰🥰Labai gražus

Labai graži pasaka.

Labai grazai skaitot